GRAFIKA

Iš Kauno meno mokyklos Augius-Augustinavičius išsinešė tvirtus profesinius įgūdžius. Jau ten pamėgo ir neblogai įvaldė medžio raižinių techniką, kurią daugiausia plėtojo ir vėlesnėje kūryboje. Tuo metu nemažą poveikį jam turėjo rusų tarybinė grafika, ypač dinamiškas A. Kravčenkos raižinių štrichas. Tai pastebėjo J. Vienožinskis, rašydamas apie Lietuvių meno apžvalginę parodą^[2], kurioje buvo išstatyti penki ankstyvieji Augiaus-Augustinavičiaus medžio raižiniai: „Šokis", „Audra" (abu 1934), „Atsitikimas", „Joninės", „Piemenėlis* (visi 1935). Augiaus-Augustinavičiaus meninis braižas dar stokojo didesnio individualumo. Savo turiniu jo kūriniai menkai tepraplėtė grafikos studijoje populiarių temų ratą ir, svarbiausia, nepasižymėjo savitesne jų interpretacija

 
Iliustracija

Žemaitės „Petrui Kurmeliui".

1935—1938

Jauną grafiką visų pirma domino išoriniai dekoratyvios stilizuotos raižysenos efektai. Pavykusią charakteristika išsiskiria „A. Galdiko portretas" (il. 268), kurio ekspresyvi, tiesa, dar kiek schematiška forma, šviesokaitos kontrastai gerai atitinka veržlų portretuojamojo temperamentą.

Meninė Augiaus-Augustinavičiaus individualybė visiškai susiformavo Paryžiuje. Jis suprato, jog „...klaidinga manyti, kad menas remiasi tik forma ir kad menas teatsinaujina per for­mą", įsisąmonino, jog pastarąją būtina jungti su išvidine išraiška, mintimi ir idėja, kad kūrinys neliktų vien medžiagos apdirbimas, bet įkvėptas ir ryškus menininko pasisakymas"^[3]. Augiaus-Augustinavičiaus braižas gerokai praturtėjo vidine ekspresija, įgavo jėgos ir emocionalumo. Atsiradęs nostalgiškas prisirišimas prie senojo Lietuvos kaimo, gimtosios Žemaitijos reminiscencijos visiems laikams įsitvirtino dailininko kūryboje.

Knygų grafika. Pirmas stambesnis Paryžiuje pradėtas dailininko kūrinys buvo iliustracijos Žemaitės „Petrui Kurmeliui" (1935— 1938, il. 269). Realistinis liaudiškas Žemaitės stilius pastūmėjo dailininką ieškoti ne tik sodresnės raižysenos, bet ir glaudesnio ryšio su kaimo buitimi. Vietoj ankstesniųjų abstraktokų ir kiek stereotipiškų „grėbėjų", „pjovėjų", „piemenėlių" Augius-Augustinavičius dabar vaizduoja konkrečius apsakymo personažus ir siekia parodyti dramatiškus jų išgyvenimus. Fi­gūros įkomponuotos raižiniuose stambiu planu, visu ūgiu. Ankštas, žemalubis interjeras, prigriozdintas sunkių kampuotų rakandų, rodos, užsklendžia veikėjus siaurame buities rate, atriboja nuo viso išorinio pasaulio. Tuo pačiu principu vaizduojami žmonės ir gamtos fone, kur erdvę, peizažą užgožia seni sukrypę statiniai. Tokia uždara kompozicija padeda atskleisti slegiančią senojo kaimo atmosferą, kuri slopino natūralius žmogaus jausmus, žlugdė gyvenimą. Rupi, tarsi išdraskyta medžio raižinių faktūra, įvairūs, kontrastingi juodų ir baltų dėmių santykiai kuria niūrią, nejaukią iliustracijų nuotaiką.

Iliustracijos M.Valančiaus
„Palangos Juzei"

Iliustruodamas „Petrą Kurmelį", Augius-Au­gustinavičius naujoviškomis plastinėmis priemo­nėmis bandė įkūnyti realistinį apsakymo turinį, kartu pagrįsdamas šią Žemaitės kūrinių iliust­ravimo kryptį vėlesnėje lietuvių

Plačiu užmoju ir novatoriškomis tendencijomis dar reikšmingesnis yra antrasis Paryžiuje sukurtas Augiaus-Augustinavičiaus iliustracijų ciklas — „Žemaičių vestuvės" (il. 270—271). Jį sudaro septyniasdešimt devyni akvarele paspalvinti medžio raižiniai ir išraižytos teksto citatos. Ir čia dailininkas siekė savaip atspindėti literatūros kūrinio stilių — M. Valančiaus „Palangos Juzės" liaudiškumą, vaizdingumą, tarmiškos kalbos spalvingumą. Augius-Augustinavičius pirmą kartą pasitelkė liaudies meno motyvus senajai lietuvių literatūrai interpretuoti ir pramynė toli vedančius kelius kitiems jos iliustratoriams.„
Žemaičių vestuvėse" mirgėte mirga konkretūs lietuvių tautodailės motyvai, išryškinamos etnografinės, buitinės senojo kaimo realijos. Čia ir vestuviniai papročiai — nuotakos vogi­mas, piršlio korimas, kraičio skrynios vežimas, ir liaudies architektūros trobelės pjaustytais kraigais, išrašytomis langinėmis, ir medinės bažnytėlės, varpinės. Pastatai Augiaus-Augustinavičiaus raižiniuose, kaip ir liaudies grafikoje, dažnai mažesni už žmonių figūras.

Bažnytkaimis. 1939

Iliustracijoms netrūksta gyvo judesio, humoro, linksmos vestuvių nuotaikos. Daugelyje raižinių smagiai trypia šokėjų poros, lekia vestuvininkų vežimai. Išraiškingas dažnai pasikartojantis žemaitės kaimietės su klumpėmis, didele skara ir marga prijuoste tipas. Figūrų piešinys iki kraštutinumo supaprastinamas, nedailios, atšerpėjusios linijos pritvinkusios primityviausios ekspresijos.

Kitaip negu faktūrinės raižysenos „Petro Kurmelio" iliustracijose, šiame Augiaus-Augustinavičiaus cikle pagrindinis konstruktyvinis vaidmuo tenka kontūrui. Jį praturtina akvarelinės spalvų dėmės, suminkštinančios primityvistinį schematiškumą. Prie linijinio piešinio karkaso puikiai dera šriftas, nešantis ne tik prasminį, bet ir dekoratyvinį krūvį. Jis laisvai įkomponuotas lape, pinte susipina su vaizdiniais elementais. Cikle ritmiškai kaitaliojasi paspalvintos iliustracijos ir teksto puslapiai.

Ištisai išraižydamas visą knygą, Augius-Augustinavičius, kaip ir V. Petravičius „Marčioje iš jaujos", ryškino plastinį iliustracijų ir teksto ryšį, paremtą pačia blokinės knygos prigimtimi, turtino to meto lietuvių iliustracinę grafiką moderniu maketavimu, rafinuotu spaudos menu.

Tokie iliustruoti leidiniai, atspausdinti iš au­torinių klišių, jungiančių plastinį vaizdą ir šriftą, savo unikalumu, nedideliais tiražais prilygstantys estampų ciklams, buvo kultivuojami Prancūzijoje. Jų sukūrė žymūs to meto prancūzų dailininkai, duodami pavyzdį Paryžiuje studijavusiems mūsų grafikams.

„Žemaičių vestuvių" iliustracijas Augius-Augustinavičius atspausdino rankiniu būdu japoniškame popieriuje, paspalvino raižinius ir įri­šo du egzempliorius. Tai suteikė kūriniui bibliofilinės vertės, bet jame išreikštos kai kurios naujos iliustracinės grafikos tendencijos, nepasiekusios masinės spaudos, nebuvo iki galo realizuotos.

Šiuo atžvilgiu V. Petravičiaus Paryžiuje sukurti iliustracijų ciklai, išleisti, tiesa, nedideliais tiražais, suvaidino kur kas efektyvesnį vaidmenį lietuvių iliustracinės grafikos raidoje V. Petravičiaus grafikos neoprimityvistinės tendencijos, išryškėjusios Paryžiuje, atrodo, turėjo tam tikro poveikio ir Augiaus-Augustinavičiaus braižui. Abu juos šia kryptimi kreipė ir bendros moderniosios Vakarų Europos dailės srovės. Tačiau palyginti su V. Petravičiumi Augiaus-Augustinavičiaus stilius ne toks organiškas. Gerai „Žemaičių vestuvių" menines ypatybes apibūdino P. Cvirka: „Augustinavičius turi saiką, meistriškai valdo ranką, pilnas naivios lyrikos, tačiau baugu dėl jo, kad šis jo „keturių matavimų" stilius ir lakios linijos tik... dailininko maniera. Gaila būtų, jei Augustinavičius laikytų tai nuosavu balsu ir jį konservuotų ilgam laikui. Ne mums Augustinavičiui, tikrai gabiam grafikui, nurodinėti kelius, tačiau jis daug laimėtų, jeigu eitų tų grafikų realistų plejadoj, kuriai atstovauja Bulaka, Jurkūnas..."^[4].

Lakštinė graf i k a

To meto Augiaus-Augustinavičiaus lakštinės grafikos kūriniai palyginti su jo iliustracijomis nėra gausūs, bet stipriau paveikti idealistinės pasaulėžiūros. Estampe „Malda" dramatiškos gaidos, turtinga, nenuglaistyta faktūra, išraiškingas žmogaus ir architektūros sugretinimas primena „Petro Kurmelio" iliustracijas. Tik čia nebėra minėtoms iliustracijoms būdingo konkretaus daiktiškumo, o apibendrintas estampo turinys artėja prie simbolio. Besimeldžiančios kaimo moterys įkūnija tokį didžiulį skausmą, religinę ekstazę, kad jų figūros praauga mažytę bažnytėlę, o iškeltos rankos siekia juodą dangų. Monumentali „Maldos" kompozicija kupina tragizmo. Dailininkas ekspresionistiškai apnuogina žmogaus širdgėlą. Tačiau tai ne itin būdingas jo estampas.

Daugumoje Augiaus-Augustinavičiaus lakštinės grafikos darbų vyrauja priešinga nuotaika. Giedra ramybe alsuoja raižiniai „Bažnytkaimis" (il. 272), „Į namus", „Į turgų", kuriuose valstiečių buities fragmentai piešiami poetiškame kaimo peizažo fone. Dailininkas išryškina nacionalinį kaimo koloritą, slypintį architektūroje, gamtovaizdyje, etnografinėse detalėse Spiečiasi mažos trobelės sunkiais šiaudiniais stogais, medinių bažnytėlių ir varpinių bokštai vainikuoja peizažą, rymo pakelėse koplytstulpiai. Čia Augius-Augustinavičius idealizuo ja lietuvišką sodžių, šviesią ir amžiną „kryželių žemės" dvasią, nepastebi kontrastų, draskančių kapitalistinį kaimą.

Per neilgą penkerių metų laikotarpį po Meno mokyklos baigimo Augiaus-Augustinavičiaus sukurti grafikos ciklai ir atskiri estampai sudaro nemažą ir reikšmingą jo kūrybinio palikimo dalį, kurios pagrindu plėtojosi vėlesnis dailininko braižas.

1935—1940 m. laikotarpiu dar nespėjo kaip reikiant realizuotis AugiausAugustinavičiaus iliustratoriaus talentas. Svarbiausios jo iliustracijos nebuvo atspausdintos tipografiniu būdu, nepasiekė plačiojo skaitytojo. Keletas dailininko tada sukurtų viršelių bei vinječių išėjusioms knygoms neišsiskyrė didesniu savitumu.

Tačiau šiandieną iš laiko perspektyvos ryškėja, kad būtent knygų grafikoje, ypač klasikinės lietuvių literatūros iliustracijoje, Augius-Augustinavičius pradėjo naują liaudiško stiliaus linkmę.

^[1] Vorobjovas M. IV rudens dailės paroda.— Nau­joji romuva, 1938, Nr 50, p. 962.

^[2] It. Justinas Vienožinskis.— V., 1970, p. 136.

^[3] Augius-Augustinavičius P. Menas ir tech­nika—Naujoji romuva, 1939, Nr 21—22, p. 461.

^[4] P.  Cv.  [P. Cvirka].  Meno  paroda.—Kultūra,   1938 Nr 12, p. 832

Šaltinis:

Autoriai:

INGRIDA KORSAKAITĖ,
IRENA KOSTKEVlClŪTĖ,

JONAS MACKONIS,
LAIMA PETRUSEVlClŪTĖ,
AUGUSTINAS SAVICKAS,
JŪRATĖ SAVICKAITE,
APOLONIJA VALIUSKEVIČIŪTE,
ZITA ŽEMAITYTĖ

Redakcinė   kolegija:

PETRAS ALEKSANDRAVIČIUS,
INGRIDA KORSAKAITĖ,
JONAS KUZMINSKIS,
SIGITA NOREIKIENĖ

Redagavo:
INGRIDA KORSAKAITE (ats. red.),
IRENA KOSTKEVICIŪTE

Recenzavo
NIJOLE TUMĖNIENE

Dailininkas
VILIUS AMBRAZEVIČIUS

LIETUVOS TSR
MOKSLŲ AKADEMIJA
ISTORIJOS INSTITUTAS